Ar įsivaizduojate gyvenimą be pinigų? 67 metų psichoterapeutė ir knygų autorė Heidemarie Schwermer ne tik įsivaizduoja, bet ir gyvena – jau 13 metų. Moteris gyventi be pinigų sugeba ne kur nors džiunglėse, o Vokietijoje, daugiausia Dortmunde. Pasirodo, toks gyvenimas turi daugybę privalumų, ypač finansų krizės laikais. Svarbiausias jų – moteris nesibaimina prarasti santaupų, padėtų banke. Nes jų paprasčiausiai nėra. Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko? Tikrai – moteris sako esanti turtinga ir laiminga. „Prieš porą dešimtmečių negalėjau netgi įsivaizduoti, kad toks gyvenimas – įmanomas“, – šypsosi vokietė. Nuo praėjusio rudens, kai finansų krizė ėmė krėsti ir Vokietiją, H.Schwermer neatsigina žurnalistų. Jų buvo ir anksčiau, bet mažiau. Daug mažiau. O dabar visiems norisi sužinoti, kaip veikia tas stebuklingas gyvenimo be pinigų modelis.

Tai sujudimas, kurio šūkis "Veikti kartu". Idėja labai paprasta: viską, ką iki šiol darei vienas, galima atlikti kartu. Tiesiog susirask, su kuo. Būna smagu :) Partnerizmas veikloje. Tarpasmeniniai santykiai, lyčių partnerystė, egocentrizmas, savininkiškumas, vienišumas... išsprendžiami bendra (ypač - kūrybine) veikla. Jokių ten "Naujųjų hipių", komunų ar kolonijų - yra projektas, sumanymas ar problema, susirandi partnerį ir dirbate (ar mokotės arba poilsiaujate) kartu. Bet... reikia būti aktyviam! Tai kas nori kartu išvystyti šią idėją? :)

Синопсис представляет собой не пересказ событий романа, а краткую обрисовку сути произведения -- кто, где, когда, основной конфликт, духовное изменение героя в результате. Это как бы призма, которая свет вашего произведения преломляет под определенным углом так, что остается один сфокусированный луч. Поэтому значительная часть сюжета и персонажей вообще не упоминается в синопсисе -- все детали, все второстепенные сюжетные отклонения отсеиваются, остается только самая суть вашего замысла и идеи романа.

A couple of weeks ago, a fresh idea for a new monetary system was quietly introduced that deserves more consideration. In fact, it's an idea so profound that it could potentially solve some of the biggest problems facing human civilization. Increasingly the masses are becoming dreadfully aware that the current predatory monetary system is the greatest threat to human freedom, world peace, and environmental harmony, and must be abolished and replaced with something new. The pioneering proposal is to create a monetary system based on electricity. Popular alternative news radio host and former NASA scientist, Michael Rivero, motivated by his knowledge and extreme displeasure of the current banking system, proposed the "Lectro": a universal currency based on one kilowatt hour of electricity.

Kokie žmonės neturėtų bandyti įsidarbinti „Google“? Kodėl? „Google“ labai aiškiai nusako ko nori: itin gabių ekstravertų. Bendrovė paremta intensyviu bendradarbiavimu. Tai net atsispindi biuro išdėstyme – ten rasite tik keletą privačių kabinetų. Stereotipinis inžinerius, kuris geriausiai dirba vienas ir nekenčia trikdžių, greičiausiai nėra pats tinkamiausias kandidatas.

Sukūrėme atviro kodo idėjinį filmą apie Partnerizmą. Čia yra visi partnerizmo postulatai. Bet... pateikti ne tiesmukiškai, o linksmo vaidybinio filmo forma :) Pasirinkta pati "problematiškiausia" - lyčių partnerizmo šeimoje tema :)

Queer'ų estetika ir etika verčia mus pergalvoti išankstines nuostatas apie tai, kas yra žmonės ir kokie jie turėtų būti. „Tai, ką mes manome apie kito gebėjimus, ką manome esant tinkamu pajuokavimu, tinkamu artimiems ryšiams, – visa tai yra mums įdiegtos kultūrinės nuostatos... Norėdamas jas pakeisti, tikriausiai turėsiu stengtis visą gyvenimą“, – sako Cassidy, o jos šviesiuose plaukuose mirguliuoja pro daržinės langą patenkanti saulės šviesa. „Aš nuolatos, net to nenorėdama, aptinku savyje tokias nuostatas ir vis randu jų priežastis savo vaikystėje. Čia panašiai kaip darže – jei jo kasdien neravi, nepuoselėji, neieškai bedygstančių piktžolių, vėliau bus žymiai sunkiau viską sutvarkyti taip, kad jame augtų tai, ko tau norisi.“

Ar verta vadinti darbu procesą, kada nesiekiama kažko daugiau nei algalapis mėnesio gale? Ar verta laikyti darbu procesą, kada nesukuriamos naujos materialios ar nematerialios vertybės? Tai priklauso nuo išliekamosios vieno ar kito darbo vertės. Darbas, kurio metu nesukuriamos jokios vertybės ar jos neturi jokios išliekamosios vertės (kalbu toli gražu ne apie piniginę vertę), yra beprasmis. O beprasmis darbas nėra darbas. Tai, kad šiuolaikinė visuomenė siūlo mums daugybę beprasmių užsiėmimų, nėra pateisinimas pasirinkti būtent juos. Notarai ir antstoliai, bankininkai ir makleriai – visi jie gyvena nieko nekurdami ir išlieka tik todėl, kad mes juos išlaikome. Ar jie iš tikro turi išlikti progreso link judančioje visuomenėje? Jie ir neišliktų, kaip ir didžioji dauguma valdininkų luomo atstovų, jei visuomenė suvoktų, kad jos tikslas yra visos žmonijos progresas.

Racionaliai pagrįstas sprendimas remiasi ekspertiniu dalyko supratimu. Minimalų ekspertiškumo lygį gali pasiekti bet kuris žmogus, suvokiantis politinių institucijų funkcijas, įstatymus, žinantis apie politikų gebėjimus ir nuostatas, turintis savo socialinius-politinius siekinius, disponuojantis reikšmingais faktais, gebantis logiškai mąstyti. Aš nekalbu apie kitus, didesnius reikalavimus. Priešingas racionalumui dalykas yra populizmas ir įvairiausi maginiai pažadai, mitiniai pasakojimai, paviršutiniška emocinė įtaiga. Jau daugelį metų Lietuvoje populistiškai pasisakančios partijos yra sėkmingai renkamos į Seimą ir į savivaldą. Siekdamos išsaugoti savo įtaką, tradicinės partijos, turinčios išsamias programas ir geras ekspertų komandas, taip pat linksta į populizmą. Tai rodo visuomenės racionalumo stoką, ir šis iracionalumas daro visuomenę pavojingą pačiai sau. Tokiomis aplinkybėmis pavojingi tampa referendumai ir visuomenės apklausos, kurių žalos pavyksta išvengti tik dėl politinio žiūrovų pasyvumo.

TEM sistema leidžia bendruomenės nariams bendrauti internetu, kur kiekvienas siūlo savo paslaugas ar savo gamybos produktus mainais už kitas paslaugas, produktus, eurus arba TEM vienetus. Šios programos dalyviai, vartotojai gauna specialias knygeles, leidžiančias jiems išrašyti čekius. Ši programa prasidėjo internete, tačiau jau kuris laikas žmonės susitinka ir keičiasi paslaugomis ar produktais gyvai. Todėl numatyta vieną apleistą miesto pastatą paversti kasdieniu TEM turgumi. Fermeriai, mokytojai, ūkininkai, kirpėjai, siuvėjai, virėjai – TEM sistema naudojasi visi. Nario sąskaita prasideda nuo nulio vienetų (vienetas lygus vienam eurui) ir negali viršyti 1200. Skolintis galima ne daugiau kaip 300. Pirkėjas gali naudoti tiek TEM vienetus, tiek eurus ne tik tarp TEM programos narių. Jų čekius jau priima kai kurios parduotuvės.

Svetainėje "Kinomanai.lt" yra surinkta nemažai literatūros apie scenarijų, idėją, kaip rašyti scenarijus... Kad parašyti gerą scenarijų, tikrai nepakanka žinių, netgi literatūrinų įgūdžių...

- Savo knygoje jūs akcentuojate, kad vaikas turi būti naudingas visuomenei. Pirmenybę teikiate žodžiui „mes“, o ne „aš“. Kodėl? - Nes pasaulis toks. Pasaulis šiandien toks, kad į pavienį žmogų nebekreipiama dėmesio. Netgi viena valstybė mažai ką gali. Šiandien mes visiškai susiję vienas su kitu. Šiandien jums netgi nereikia su kuo nors kariauti. Atskirkite vieną valstybę nuo kitų, nustokite su ja prekiauti, nutraukite pinigų transakcijas, ir pamatysite, kad ji negali egzistuoti. Todėl „mes“ yra svarbiausia, o ne „aš“. Nors mes visi, kiekvienas „aš“, esame egoistai, bet iš tikrųjų mes labai priklausomi vienas nuo kito. Todėl reikia mokyti suprasti „mes“ - suvokti, kad vienam šiandien visiškai nieko neįmanoma padaryti. Pasaulis toks susijęs tarpusavyje. Matote, kas Europoje vyksta? Jie negali atsiskirti vienas nuo kito, net jeigu ir norėtų.

Dialogas ne visada yra taikus pokalbis, bent jau iš pirmo žvilgsnio neturėtų toks būti, nes jį pradeda žmonės, kurių nuomonės yra visiškai priešingos, jie karštai ginčijasi, nors per tą pokalbį galbūt susitiko pirmąkart. Priešingu atveju dialogas tampa į atskirus balsus suskaidytu monologu. Taigi dialogas – tai ne galvų vienas kitam glostymas. Dialogas – tai bendras veiksmas, svarbiausia, kad būtų bendradarbiaujama, drauge veikiama, ieškoma, atrandant ar net sukuriant kažką nauja, ko kitu būdu neatrastume ir nesukurtume. Kas yra dialogas? Richardas Sennetas, kurį laikau vienu įžvalgiausių, o gal ir įžvalgiausiu mūsų dienų sociologu, pasiūlė trimatę dialogo formulę, sudarytą iš trijų dalių, elementų, principų. Tą jo straipsnį 2011 m. vasarą paskelbė Čarlstone (Virdžinija, JAV) leidžiamas ketvirtinis žurnalas „Hedgehog Review“ (išvertus tai būtų „Ežio apžvalga“, o šis žurnalas tikrai dygus kaip ežys, ir spausdina labai aštrius tekstus), numeris buvo skirtas šiandieniniam humanizmo suvokimui (labai rekomenduoju perskaityti, nes tai tikra intelektualinė puota ir svarbus intelektualinis įvykis). Taigi Richardas Sennetas sako, kad humanizmo (ši sąvoka turi šlovingą praeitį, bet yra tiek daug praradusi, kad kažin ar dar esama kokių nors pirminės jos prasmės likučių) šiandieninė forma yra dialogas, tiksliau tariant, polilogas (nes dialogas – tai daugelio balsų santrauka), reiškiantis neformalų, atvirą bendravimą, bendradarbiavimą, veikimą drauge ir išvien. Kiekvienas iš šios formulės elementų yra labai svarbus ir kiekvieno iš trijų principų turi būti laikomasi. Ką šiuo atveju reiškia neformalus? Neformalus bendradarbiavimas, neformalus veikimas išvien atsiranda tada, kai žmonės (partneriai) pradeda kalbėtis, bendrauti, nevaržomi išankstinės darbotvarkės, nesaistomi nustatytų elgesio taisyklių, reglamentuojančių, kada kam bus suteikta teisė pasisakyti, ir t. t. Taigi bendraujama be jokių išankstinių sąlygų. Tikimasi, kad dialogo forma, taisyklės, normos, procedūros atsiras dialogui jau vykstant, o ne jam dar neprasidėjus. Vadinasi, jos galės būti nuolat keičiamos, pašnekovams derantis dėl jų iš naujo. Taigi susiduriame su kūrybos procesu, kuriame dalyvauja visi pokalbio dalyviai.

Muzikoje dirbti poroje yra įprasta. Šokiuose taip pat. Džiazuoti dviems - irgi matyta... kituose menuose ir buityje pats laikas atrasti tą dviejų širdžių kūrybos džiaugsmą. Pasaulio gražiausi muzikos duetai (video).

– Niekada nieko nedariau „į stalčių“. Dažniausiai dariau kažką dėl vieno ar kito įsipareigojimo – pvz., pakvietė dalyvauti. Nors tikrų užsakymų vengiu – dažniausiai siūlau tai, ką turiu padaręs, arba turiu idėją ir tai galėtų tikti. Jeigu netinka – tai ir nereikia. Mažai kviečia – mažai ir dalyvauju. Neužsiimu specialiai jokia savo kūrybos propaganda. Nematau tikslo… „Piaro“ darymas man yra nepriimtinas, nes turi paklusti „institucinio“ žaidimo taisyklėms, kurių nemėgstu ir kurias tokia savo pozicija kvestionuoju. Geras kūrinys suras savo žiūrovą. Bet ir nestumiu savęs kažkaip programiškai į matymo paraštes. Juk pati iš kažkur žinai kai kuriuos mano darbus. Monika Krikštopaitytė yra mane pavadinusi menininku „iki pareikalavimo“. Manau, kad meno kūrinys visada yra skirtas žiūrovui (tas, kas sako, kad kuria sau – meluoja). Čia kaip su dienoraščiu – net ir slapčiausias yra rašomas skaitytojui.

Gebėjimas mąstyti metaforiškai padidina tikimybę atrasti netikėtus sprendimus. Kūrybingiausia Darwino metafora siekiant suvokti evoliuciją buvo medžio vainikas. Friedrichas Kekule apibūdino savo benzolo molekulės supratimą kaip gyvatę, įsikandusią savo uodegą. Einšteinas, mąstydamas apie savo reliatyvumo teoriją, kliovėsi savo paties, jojančio ant šviesos spindulio ir laikančio priešais save veidrodį, atvaizdu. Amerikos tyrėjų komanda, kuriai sunkiai sekėsi suvokti superproduktyvumo teorijas, dirbo su šokių trupe, siekdama pamatyti, ar jie gali suvokti subatominių dalelių ryšio choreografiją. Fizikas Edwardas Wittenas, siekdamas paaiškinti stygų teoriją - revoliucingiausią fizikos idėją per daugiau nei pusę šimtmečio - prilygino mažas kilpas ar uždaras stygas spurgoms.

Mąstymas ir kalba sudėtingai persipina.Klausimas, kas yra pirmesnis – yra vienas iš psichologijos „vištos-ar-kiaušinio“ klausimas.Ar pirmiau kyla idėja,kuri paskui išreiškiama žodžiais?Ar mintis yra žodžiuose, ir be žodžių negalima?(Myers David 2000).Mano manymu kalba ir mąstymas yra lygiaverčiai.Tačiau yra daug žmonių, kaip ir daug nuomonių.Jos yra skirtingos, tačiau žinoma ir kažkokiu aspektu panašios. Taigi panagrinėsiu atskirai mąstymą ir kalbą, o paskui šiek tiek juos bendrai ir pabandysiu padaryti išvadą, kas visgi svarbesnis ir pirmesnis yra mąstymas ar kalba, ar jie visgi visaverčiai ir papildo vienas kitą.

Profesionalas... nežinau, kas tai yra. Gal jūs pati žinot? Nujaučiu, kad tai — žmogus, kuris apsisprendžia būti mašina, mechanizuoja save. Žmogus negali visko teisingai daryti dėl to, kad jis pirmiausia yra gyvulys, o mašina daro viską taip, „kaip reikia“. Kažkodėl tie, kurie yra mechanizmai, mano, kad toks būvis geresnis negu gyvulių. Bet gyvulys turi širdį, jaučia skausmą, ir jam bėga kraujas. Kai viskas daroma teisingai, manau, kad reikia stabtelėti ir susimąstyti. Žmonės tampa specialistais, ekspertais, profesionalais, o tai skatina susvetimėjimą. Jei susitinka du skirtingų sričių profesionalai, tai dažniausiai jie neturi apie ką šnekėti, o jei du laukiniai, šnekantys, pvz., mamutų ir japutų kalbomis, jie rastų daugiau apie ką pakalbėti. Dėl to esu didelis profesionalumo, kapitalizmo ir specializacijos kritikas.

Proletarai turėjo kovos priemonių: streikai, galų gale mechanizmų daužymas. Prekarijams niekaip nepavyksta streikuoti, nes jie darbo neturi. Daužyti irgi neturi ko. Nebent kaip graikų anarchistai – policininkus, nes aukščiau nepasiekia. Bankininkai ar verslininkai irgi nekalti. Jie dirba savo darbą ir stengiasi jį dirbti kuo geriau. Taip ilgai apie prekarijų klasę nežinojome todėl, kad vyriausybės ją slepia. JAV ir Didžiojoje Britanijoje prie mažiausių uždarbių priduria valstybė. Iš kur ima? Iš biudžeto. Iš mokesčių. Danijoje, Vokietijoje ir Olandijoje žmonėms primokama už darbo ieškojimą. Taip sumažinamas nedarbo nuošimtis statistikoje. Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje dar gražiau – primoka tėvams, išlaikantiems darbo neturinčius suaugusius vaikus. Bet visa tai negali ilgai tęstis. Iš kur valstybė ims? Pietų Europos šalys jau neturi iš kur paimti. Europoje kilo valstybių bankroto pavojus. Jos lenktyniauja viena su kita – kuri daugiau sutaupys. Vyriausybės negalės daugiau slėpti prekariato. Nes jis auga. Iš visų naujų darbo vietų, kurios pernai buvo sukurtos Didžiojoje Britanijoje, 97 proc. – laikinos. Vokietijoje pusė darboviečių laikosi tik dėl laikinųjų sutarčių, kitose Europos šalyse panašiai.

Prieš išsinuomodami patalpas biurui aštuonerius metus Dailidės dirbo ten, kur galėdavo prisiglausti, – tėvų ūkiniame pastate Prienuose, į kurį sugužėdavę bičiuliai naktis leisdavo prie kompiuterio, arba nedideliame Aido bute Vilniuje, kuriame nuolat mėtydavosi tuščios picų dėžės, vaisvandenių skardinės ir neplauti kavos puodeliai. 2007-ųjų pabaigoje broliai Dailidės į rinką paleido „Macintosh” („Mac”) kompiuteriams sukurtą paveikslėlių ir nuotraukų redagavimo programą „Pixelmator”. Ši atnešė didžiulį pelną.

Sunku pasakyti. Iš tikrųjų kibuco gyventojai nelabai turi ką veikti. Iš ryto išeina į darbą, apie trečią-ketvirtą darbą baigia ir kyla klausimas, ką veikti toliau. Konkurencijos čia išties nėra: jei tu gyveni mieste, tu visada bandai būti geriausias, bandai skaityti knygas, mokytis, lipti karjeros laiptais, o čia to nėra. Taigi neturėdami ką veikti žmonės patys imasi įvairiausios meninės veiklos. Nežinau, kaip dėl kokybės, bet meno pasireiškimų yra daug.

Atviro kodo valdymas yra politinė filosofija, papildanti demokratiją atviro kodo ir atviro turinio principais, skirta įgalinti visus norinčius piliečius dalyvauti sprendimų priėmime. Įstatymų leidyba tampa atvira visiems